Pradžia

Kažkuris aštrialiežuvis yra pasakęs, kad praėjus vos kelioms minutėms po mirties mes visi tiksliai žinosime, kaip turėjome gyventi. Deja, kiek per vėlai. Dabar puoselėjame begalę įvairiausių idėjų apie gyvenimą, save ir kitus, Dievą. Priskiriame joms vertę, ginčijamės dėl jų, net grumiamės. Tačiau anapus didžiosios „svieto lygintojos“ slenksčio viešpataus nebe idėjos, religijos ar jų hierarchai. Tikėtina, kad ten mūsų lauks realus asmuo, kuriam teks pažvelgti į akis ir pasiaiškinti. Tikėtina net, kad tas asmuo visiems vienas. Ir neabejotina, kad jis visiškai nepriklauso nuo mūsų idėjų, mūsų sampratų apie jį.

Ašramas – tai vieta, kurioje ruošiamasi tokiai akistatai. Ne taip svarbu, ar tai atsiskyrėlio vienutė, celė, kurioje užsidarai siekdamas pažvelgti į sielos veidrodį, perkratyti sąžinę, pasitikrinti vertybes, rasti vidinę darną. Ar draugija žmonių, skyrusių savo gyvenimą tobulėjimui. Nesvarbi ir konfesinė priklausomybė. Svarbu, kad tai būtų vieta, kur mokomasi peržengti mirties slenkstį, gyventi amžinybėje. Tokių vietų tragiškai stinga šiuolaikiniam pasauliui.

Mirtį išgyventi teks visiems – nieko baisaus, ne pirmiena :-). Tačiau gali laukti, kol ji ateis, o gali peržengti tą slenkstį dar gyvas būdamas. Čia ir visa gudrybė – pergyvenęs savo paties mirtį jau nebeturėsi ko prarasti, gyvensi ramiai. Visi žino – kuo anksčiau nudirbsi kad ir nemalonų, bet neišvengiamą darbą, tuo labiau palengvės.

Ašramas – sanskrito terminas, reiškiantis pratyboms skirtą vietą. Tai ne vien namai, jame turi šio to išmokti, antraip būsi praleidęs laiką veltui. Šia prasme tai nebūtinai fizinė vieta, jį galima suprasti kaip tam tikrą sąmonės būklę. Į ašramą ateini pasirengęs mokytis.

Tradiciniai ašramai gali atstovauti skirtingoms daršanoms (filosofinėms mokykloms), tačiau jie turi ir bendrą tikslą. Daršana pažodžiui reiškia „regėjimas“. Praregėti, nubusti, pažadinti vidinę įžvalgą, intuityvią išmintį, išvaduoti nuo iliuzijų siekia įvairios dvasinės tradicijos, ne tik Indijos. Toks ir turėtų būti įvairių pažinimo sistemų tikslas – tiek Rytų, tiek Vakarų, religinių, filosofinių ar mokslinių, ir senųjų, ir šiuolaikinių: išmokti regėti realybę, jos dėsnius, priežasčių ir pasekmių ryšius, santykių tarp gyvųjų būtybių prigimtį, tikrąsias mūsų savybes – laikinas ir amžinas, savo vietą po saule, prigimties skatinamą veiklą, aiškiai skirti dvasią nuo materijos. Iš teisingo regėjimo turėtų natūraliai kilti teisingi veiksmai ir santykiai, ir atitinkamai – laimės jausmas. Tikėtina, praregėję žmonės iš skirtingų tradicijų turėtų rasti bendrą kalbą lengviau, nei pusakliai – iš tos pačios. Gyvenime toks susišnekėjimas – retas reiškinys. Jis tikriausiai rodo, kad tų praregėjusių ne taip jau gausu. O gaila. Norėtųsi daugiau.

Šiame vebašrame bendromis jėgomis mėginsime praktiškai taikyti nūdienos  problemų sprendimui, visuomenės kultūrinimui ir švietimui tūkstantmečiais kauptą gaudija-vedanta-daršanos – vienos tradicinių Indijos filosofijos mokyklų – resursą. Sveiki atvykę, jauskitės kaip namie!

Mes tik kuriamės, statybos darbai jau baigiami, apdailos – dar ne, ir patalpos, kaip matote, kol kas neapgyvendintos. Bet pamažu įsikraustysim…